Kviečiame žiūrėti
Sekmadieniais, 10:00 per

Organų transplantacijai 45-eri

2015-10-30

Uždegti viltį, dovanoti gyvenimą...

Lietuvos medicinos istorijoje – svarbus įvykis: sukanka 45-eri metai nuo 1-osios organo, t.y. inksto transplantacijos. Būtent ji davė pradžią visoms kitoms organų transplantacijoms... 

Ta mažytė galinga ląstelė

Organų ar audinių persodinimas iš vieno žmogaus-donoro kitam žmogui  atliekamas ekstremaliu sunkios ligos atveju, kai nėra kitų būdų išgelbėti žmogaus gyvybę. Šiame be galo sudėtingame procese dalyvauja įvairūs medicinos specialistai, donorai ir jų artimieji. Ir būtinai – ląstelės. Būtent nuo šių priklauso mūsų sveikata, o po persodinimo - kaip toliau ir ar išvis gyvens pacientas. Juk mūsų ląstelė funkcionuoja pastoviai, iš ląstelių susidedanti imuninė sistema jų dėka nenustoja funkcionuoti, be perstojo saugodama žmogaus organizmą. Iš ląstelių sudaryta širdis plaka ištisą parą, inkstai be perstojo dirba 24 val. – žodžiu, visa mūsų sveikata ir imunitetas priklauso nuo ląstelės funkcijos. 

Gydytoja imunologė, konsultantė transplantacijai, med. mokslų daktarė Tatjana Rainienė patikina, kad jeigu sklandžiai funkcionuoja imuninė sistema, jei ji stipri - mes atsispiriame negalavimams, nesergame infekcinėmis ligomis. Nes nuo ląstelių, ypač imuninių - taip vadinamų limfocitų – priklauso mūsų organizmo atsparumas. Tai sveikatai labai svarbus dalykas, todėl reikia nuolat stiprinti imuninę sistemą. “Visgi gali atsitikti taip, kad mūsų labai svarbūs organai išeina iš rikiuostės, kitaip sakant, nustoja atlikti savo kasdienį darbą, - sako gyd. T.Rainienė. - O kai organas nustoja funkcionuoti ir nebepadeda joks kitoks gydymas, tenka jį keisti kito žmogaus organu.“

45-eri metai vilties išgyventi

Pasaulyje 1-oji organo transplantacija atlikta 1954 metais. Tuo tarpu pirmoji Lietuvoje organo persodinimo operacija buvo atlikta tik 1970-aisis, nors hab. m. daktaras, profesorius, urologas Balys Dainys tvirtina, kad mūsų medikai tam buvo pasirengę gerokai anksčiau – žengti koja kojon su pasaulio medicinos inovacijomis paprasčiausiai trukdė tuometinė sovietinė politika. „Pirmajai transplantacijai ruošėmės net penkis metus, - prisimena tuomet šviesios atminties profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamoje operacijos komandoje dalyvavęs ir gyd. B. Dainys. - Jaunuolis, kuriam buvo atlikta transplantacija, jau pusmetį gyveno ligoninėje. Transplantacija jam buvo vienintelė viltis išsigelbėti nuo varginančių dializių ir pakliūti į “laisvę” – juk jis egzistavo tarp keturių ligoninės sienų... Mūsų atlikta pirmoji inksto transplantacija buvo neeilinis dalykas, tai buvo naujas žingsnis Lietuvos medicinoje. Operacinėje dirbo didžiulė komanda – aš suskaičiavau, kad dalyvavo 29 žmonės (kai šiandien neretai užtenka 2-3 medikų komandos)! Kiekvienas žinojo, ką jis darys, kur jam atsistoti – profesoriaus A. Marcinkevičiaus buvo viskas apgalvota iki smulkmenų. Persodinome mirusio žmogaus inkstus. Aišku, jų paėmimo sąlygos buvo nelengvos, nes sovietinėje santvarkoje tos procedūros reglamentavimas buvo labai griežtas – ir ne į naudą medicinai. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai buvo sunkiai padaroma, sunku buvo tą inkstą atgaivinti, kad jis galėtų pilnavertiškai toliau funkcionuoti. Dabar niekas taip nedaro.“

Labai padeda modernūs vaistai

Deja, tuomet, kai buvo atliekama pirmoji transplantacija, nebuvo sukurta tokių modernių vaistų kaip dabar, pvz. labai reikalingų pooperaciniam periodui imunosupresantų. Gyd. T. Rainienė džiaugiasi, kad imunosupresantų gamybos srityje dabar yra padaryta milžiniška pažanga. Ir, kas svarbiausia, tie vaistai prieinami Lietuvoje! “Ilgą laiką mes jų neturėjome. O dabar turime beveik tokį pat arsenalą vaistų, reikalingų organų persodinimui, kokį turi visas pasaulis, - sako ji. - Žinoma, tai brangūs vaistai, bet jie labai efektyvūs. Be to, šiandieninės farmacinės kompanijos siekia sukurti tokį vaistą, kuris veiktų ne viso organizmo ląsteles, o selektyviai, t.y. veiktų tik tą sritį, nuo kurios priklauso imuninis atsakas, pasipriešinimas svetimo organo atmetimui.“

„Skubiai atvykite, yra donoro inkstas“

Laikui bėgant talentingų Lietuvos medikų dėka transplantacijos sąlygos pastebimai gerėjo. Daktarus Balį Dainį, Arūną Želvį ir kitus medikus su nepaprastu dėkingumu mini prieš 12-ka metų patyręs inkstų persodinimą 27-erių vilnietis Mindaugas. Nuo gimimo kentėjęs dėl silpnų inkstukų, paauglystėje, jau nebeapsieidamas be kankinamų dializės seansų, jis vis dar lankė plaukimo treniruotes. Bet sveikata sparčiai blogėjo - kol vieną vakarą 15-mečio šeima sulaukė skambučio iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos: „Skubiai atvykite, yra donoro inkstas“. Tiesa, kaip pats vyras sako, tą vakarą buvo pavargęs, tad žinią sutiko be ypatingų emocijų, nepajuto jokios baimės, užtat sunkiausia buvo tėveliams. „Iki tol mane dializavo pusę metų ir per tą laiką aš nelankiau vienos klasės, praleidau vienus mokslo metus. Man labai pasisekė, kad dializavo tik tiek laiko. Nes dializės iš tikrųjų buvo sunkios: reikėdavo po 3 val. nejudėti, po jų pykindavo, skaudėdavo galva, būdavau negyvybingas. Ir štai - gavau tą Dievo dovaną, už kurią labai dėkoju donoro artimiesiems – tik jų dėka štai čia stoviu, esu daug ką pasiekęs, baigiau mokslus, dirbu tikrai gerą darbą, šią vasarą vedžiau - turiu nuostabią žmoną... Džiaugiuosi gyvenimu!”

Donoro kortelė: ne vienas ir ne šimtas...

Nacionalinio transplantologijos biuro (NTB) duomenimis, šiuo metu persodinto organo dėka Lietuvoje gyvena apie 800 žmonių. Neveltui pernai Pacientų organizacija surengė žaidynes, kuriose dalyvavo net keli šimtai žmonių po transplantacijos iš visos Europos. NTB atstovė Rasa Pekarskienė sako, kad tos žaidynės tarsi atvėrė akis tautiečiams. „Mūsų tauta pamatė, kad šimtai žmonių, gyvenančių po širdies ir plaučių transplantacijų, sportuoja, šypsosi, juokauja, išdykauja ir gyvena labai normalų gyvenimą. Ir kad jeigu ne transplantacija – šitų žmonių nebūtų! O juk organų persodinimų neįvyktų, jei ne donorų šeimų supratingumas. Jeigu artimiausi žmonės sutinka ir priima sprendimą dovanoti artimojo organus donorystei – tokia šeima verta begalinės pagarbos, beribio dėkingumo ir iš mūsų visų, ir iš tų recipientų, kuriems tie donoriniai organai atitenka, - kalbėjo R. Pekarskienė. - Kai pagalvoji, kad ta mirtis gali tapti prasmingesnė, kai kažkam yra išgelbėjamas gyvenimas (ne vienam, o septyniems (!) iš vieno kūno)... Organų donorystė yra didžiulė proga padaryti dar kažką gero ir išėjus iš šio pasaulio. Apie ją verta kalbėtis su artimaisiais, verta pasirašyti Donoro kortelę, nes sunkiai susirgti juk galime kiekvienas...”

Anot kompozitorius, dainininko, žurnalisto Marijono Mikutavičius, pritariančiam organų donorystei, artimieji po artimo žmogaus mirties, jausdami didelį praradimo skausmą, dažniausiai išvis nenori, kad kas nors būtų su juo daroma ir kad jis būtų dar kokiais nors būdais trukdomas. „Bet iš kitos pusės, juk žmonės daugybę kartų per gyvenimą tam tikrose situacijose aukoja gyvybę, tad, manau, turėtų būti ypač lengva tai padaryti, kai jis jau miręs, ypač žinant, kad net mirus galima kažkam padėti. Antras dalykas – būdamas gyvas ir pasirašęs Donoro kortelę tu turėsi didelį džiaugsmą vien žinodamas, kad kada nors savo mirtimi kažkam padėsi išgelbėti gyvybę.“  

Padėka neturi ribų!

Spalio 30 d. tarp prasmingų Valdovų rūmų sienų susirinko žmonės, dovanojantys... gyvenimus. Ne, tai nebuvos magų ar burtininkų susibūrimas – tačiau čia iš visos Lietuvos suvažiavo žmones, kuriuos tikrai galima simboliškai vadinti stebukladariais. Tai organų transplantacijos specialistai, organus dovanoję ar pasirengę juos aukoti. O su jais neabejotinai susitiko ir tie laimingieji, kurie po organų persodinimo operacijų gyvena antrus gyvenimus.

Lietuvos Asociacijos “Gyvastis” prezidentė Ugnė Šakūnienė sako, kad šis jubiliejus – 45 metai Lietuvos transplantacijai – yra be galo svarbus visiems Lietuvos žmonėms, ir ypač – asociacijai priklausantiesiems, kurie dar tik laukia kokios nors persodinimo operacijos arba toliau gyvena dovanotų organų dėka. “Mes, organizuodami ši Padėkos renginį, norėjome iš visos širdies, su didžiuliu dėkingumu pagerbti medikus, kurie dalyvavo pirmojoje tranplantacijoje, taip pat dabar atliekančius organų persodinimo operacijas ir, žinoma, ypatingai padėkoti donorams.”

O tos 1353 žvakutės, kurios suliepsnojo visoje Katedros aikštėje, buvo uždegtos absoliučiai už visus Lietuvoje buvusius donorus – tiek tuos, kurių inkstai, plaučiai, širdys, kepenys išgelbėjo žmones po jų mirties, tiek tuos, kurie būdami gyvi, padovanojo inkstą ar dalį kepenų savo artimiesiems...

Parengė: Sonata Ramanauskienė   


 

Dienos klausimas:
Kaip dažnai lankotės pas odontologą?
Lankausi ne rečiau nei du kartus per metus
Lankausi vieną kartą per metus
Lankausi tik tuomet kai yra būtinas reikalas (skauda dantį, ėduonis ir t.t.)
Lankausi tik esant būtinybei, nes odontologo paslaugos yra labai brangios
Neturiu dantų problemų todėl nesilankau pas odontologą
Peržiūrėti rezultatus
Antėja
herbastress
vitaminai gritamin papildai moterims vaistai
medicina.lt
Lactobex
sorbex
vakaru lietuvos medicina
blaivybe vyskupija kazlu ruda sajudis sveikata alkoholis girtuokliavimas